^{Author: Norbertas Černiauskas   Bibliografija    Didaktinis dizainas}

Informacinis tekstas    Šaltinių dalis    Užduotys ir klausimair

 

Atrodytų, jog baroko architektūra Vilniuje užgimė pačiu neįtikinamiausiu metu. XVII a. antroje pusėje  po karų, maro ir bado beveik sunaikintas miestas atgimė brandžiojo baroko pavidalu. LDK sostinės barokas, vėliau išsivystęs į savitą arcitektūrinę šio stiliaus pakraipą, buvo pavadintas „Vilniaus Baroko“ terminu. Miesto panoramą praturtino liekni, dinamiško silueto bažnyčių ir varpinių bokštai, papuošti metalinėmis detalėmis. Išskirtinis Vilniaus baroko bruožas buvo bažnyčių fasadai su dviem grakščiais bokštais. Šis savitas barokinės architektūros susiformavimas LDK sostinėje buvo paskutinis šio stiliaus blykstelėjimas Europoje.

Reikia pastebėti, kad Vilniaus Barokas ne tik kad neatsiliko nuo Vakarų Europos barokinės architektūros raidos, bet atskirais atvejais ją net lenkė savo drąsa bei formų išradingumu. Po XVII a. vidurio nelaimių, nepaisant didžiulio miesto ir visos valstybės politinio – ekonominio nuosmūkio, vilniečiai vietoje sugriautų, sudegusių pastatų statė naujus daug didingesnius, puošnesnius. LDK didikai, nusivylę šalies padėtimi, stengėsi  investuoti į amžinąsias vertybes. XVII a. antroje pusėje ypač suklestėjo bažnyčių ir vienuolynų statybų fundavimas. Žymiausi barokinės architektūros mecenatai buvo Lietuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai Zigmantas ir Vladislovas Vazos. LDK didikai Pacai, Radvilos, Sapiegos ir Sluškos fundavo ne tik religinės paskirties pastatų statybą sostinėje, bet  rekonstravo ir statėsi  naujus savo barokinius rūmus, rezidencijas. Barokinę architektūrą Vilniuje atstovauja tokie europiniai perlai kaip Šv. Petro ir Povilo, Šv. Kazimiero ir Šv. Jonų bažnyčios.

Vilniaus baroko savitumas ir didingumas daugiausiai lėmė ir tai, kad Lietuvos sostinės senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulinio kultūros paveldo sąrašą.

 

Sąvokos

Fundavimas – lėšų  skyrimas visuomenės naudai; asmeninis turtas, skirtas visuomeninės istaigos steigimui, statymui.

Mecenatas – asmuo, remiantis (dažniausiai finansiškai) menininkus, muzikantus, rašytojus, ar įvairias meno formas.

Etmonas – taip vadinosi kariuomenės vadas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje ir Lenkijoje.